March 10, 2013

Move move move!

 Ooooooi kaip gera buvo vėl atsistoti ant savo mylimų riedučių ir lėkti miesto gatvėmis. Nors pirmi žingsniai, ar tiksliau spyriai, išėjus pro namų duris buvo sudėtingi ir netvirti (nes visą ilgą žiemą negalėjau daryti to,ką taip myliu), netrukus įsivažiavau ir lėkiau iš visų jėgų. Šaltas vėjas gėlė mano veidą, o nelygi žemė ir dar neišnykę ledo ruožai stabdė mane, tačiau niekas man nerūpėjo, nes jaučiausi, kaip žuvis, kuri pagaliau buvo įleista atgal į vandenį. Taip smarkiai buvau pasiilgus greičio, nuo kurio net ašaroja akys ir liejas vaizdas, tos ekstazės, kai atrodo dar pora spyrių ir pakilsi nuo žemės. Kaip gera buvo, nors ir trumpam, grįžti prie to, ko taip išsiilgstu. Tik per ilgą pertrauką jau buvau užmiršus, kaip mes traukiam žmonių dėmesį, atrodė, kad net įkvėpt negaliu be žiūrovų. Žmonės, vieni su šypsena lūpose, kiti su pasipiktinusia fizionomija, visiškai neatitraukė nuo mūsų akių ir nors daugumai tai patiktų, man trukdo jausti tą siekiamą laisvę. Kai riedu, noriu būti tik su savimi, o ne su dešimtimis žiūrovų, kurie stebi kiekvieną tavo judesį. Tačiau, kad ir kiek trukdžių būtų, šiandien jaučiuosi išties laiminga. Dabar tik reikia gerti daug arbatėlės, kad mano trumpas laisvės siekis nepereitų į savaitę lovoje.
P.S. Visgi fotografuoti riedant yra velniškai sunku





No comments:

Post a Comment